Šiandien vis jaunesni vaikai yra įtraukiami ekranų, o technologijos tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Medžių šešėlio šaltumas, tik ką nukritę kankoriežiai ar kaistanti nuo saulės samanų paklotė savo pojūčiais nebe taip domina jaunąją technologijų kartą. Tačiau ką praranda vaikai, kurie nepatiria gamtos prisilietimo?
Streso priešnuodis
Gali atrodyti, kad vaikai neturi rūpesčių, todėl nėra jiems ko ir stresuoti. Bet realybė kitokia. Įtampa šeimoje, mokykloje ar užklasinėje veikloje, nerimas dėl tarpasmeninių santykių ar kūno pokyčių gali lemti tam tikrą nerimą, psichinius sutrikimus ar net depresiją. Tyrimai atskleidė, kad buvimas gamtoje ženkliai mažina vaikų ir paauglių streso hormonų – ypač kortizolio – lygį. Tai reiškia, jog vaikas, po pasivaikščiojimo miške grįžta į save – ramus, mažiau įsitempęs ir atviriau priimantis siūlomą suaugusiųjų bendrystę. Taip patvirtino ir Jungtinėje Karalystėje per COVID laikotarpį atliktas tyrimas – vaikai, turėję galimybę pabūti gamtoje, medžių apsuptyje tuo metu, jautė mažiau nerimo ar depresijos simptomų.
Miško įtaką dėmesio sutelkimui
Kiekvieno iš tėvų širdis džiūgauja, kai vaikas leidžia laiką tyrame ore, tačiau kiek vidinio pasitenkinimo ir išvykų įmišką įvyktų, jei dauguma tėvų sužinotų, jog gamta – tai vaistas ne tik imuninei sistemai, bet ir koncentracijai. Atsakingi tėvai leidžia savo vaikučius pas korepetitorius ar kitais būdais stengiasi įtvirtinti jų išbarstytas žinias ir jų įsisavinimą. Tačiau dėmesio sutelkimo susigrąžinimui galime išrašyti paprastą receptą – laikas miške. Tyrimai identifikavo, kad net trumpalaikiai, sąmoningi kontaktai su gamta pozityviai veikia kognityvinius gebėjimus, koncentraciją. Galbūt moksleivių rezultatai pagerėtų įvedus žaliąją rutiną – planinį laiką miške?
Kūryba randa kelią per medžių tylą
Vėlgi, paradoksalu, tačiau miško ramybė provokuoja kūrybą. Vienas inovatyvus tyrimas, kurio tikslinė auditorija 16–18 m. paaugliai parodė, kad po trijų miško maudynių seansų per tris savaites žymiai išaugo psichologinė gerovė – vaikai jautė mažiau nerimo ir daugiau ramybės, laimės bei pozityvumo. Be to, patys dalyviai teigė, kaip po laiko miške atsirado naujų idėjų, kūrybinės energijos ir vidinės ramybės. Argi ne to linkime augančioms sieloms?
Vertybės auga kartu su vaiku
Vaikystėje patirtas ryšys su gamta – tai ne tik medžių formos ir gamtos spalvos. Tai – vertybių ugdymas, ekologinio jautrumo skiepyjimas. Ieškodami samanų ir gyvybės, stebėdami gyvenimo ciklus, vaikai mokosi – pajusti ir rūpintis. Ilgaamžiškumo tyrėjai teigia, kad vaikai, turėję reguliarią gamtos aplinką vaikystėje, suaugę turi mažesnę riziką kreiptis dėl psichinės sveikatos problemų ir dažniau pasirenka tvaresnį gyvenimo būdą.
Miškas – tai ne tik vieta pasivaikščiojimui. Tai aplinka, kurioje vaikui leidžiama kvėpuoti, pažinti, jausti – saugiai ir sąmoningai. Vaikų psichinė sveikata bei kūrybiškumas skleidžiasi gamtoje tarsi pavasarinė gėlė. Šalia švietimo reformų, paskatinkime moksleivių ryšį su gamta, kaip mokslu pagrįstą erdvę augimui, įsisisąmoninimui ir vidinės stiprybės formavimui.
Jei norisi nerti giliau: